Kazimieras Būga.

Kazimiero Jauniaus pagalbininko biografija.

1879 m. lapkričio 6 dieną valstiečių šeimoje, Pažiegės k., netoli Dusetų gimė būsimasis kalbininkas Kazimieras Būga.

Sulaukęs devynerių metų, tėvo leidžiamas slapta mokytis pas „daraktorius”, nes lietuviams skaityti ir rašyti lietuvių kalba tada caro valdžios buvo griežčiausiai draudžiama. 1890 – 1891 m. lankė Dusetų valsčiaus mokyklą, kitą žiemą tęsė mokslą Zarasuose. Po to tėvai nuvežė jį į Peterburgą. Ten baigęs keturias klases, vykdydamas tėvų valią, Kazimieras stojo į kunigų seminariją, bet po metų iš jos pasitraukė, todėl neteko iš namų paramos ir nuo 1898 m. rudens pradėjo savarankišką gyvenimą.

Gavęs brandos atestatą, 1905 m. K. Būga įstojo į Peterburgo universitetą, pasiryžęs studijuoti kalbotyrą.

1912 m. K. Būga baigė Peterburgo universitetą ir liko ruoštis profesūrai. 1916 m. išvyko į Permę, dirbo lyginamosios kalbotyros katedroje, vėliau kartu su perkeltu universitetu pateko į Tomską, iš kur 1920 m. grįžo į Lietuvą.

Kaune K. Būgai buvo pavesta organizuoti didelio lietuvių kalbos žodyno leidimą. Daug pasiaukojimo, sveikatos, laiko pareikalavo kalbinės medžiagos kaupimas, tvarkymas. Nuo 4 pūdų, atsivežtų į Lietuvą, per tris metus daugiau kaip 600000 kortelių svoris išaugo iki 17 pūdų. 1924 metais pasirodo pirmasis K. Būgos „Lietuvių kalbos žodyno” sąsiuvinis. Antrasis žodyno sąsiuvinis pasirodė jau po K. Būgos mirties.

Prof. K. Būga yra paskelbęs daug reikšmingų mokslo veikalų Lietuvoje ir už jos ribų. Iš lietuvių kalba išspausdintų darbų svarbiausiais laikytina „Kalba ir senovė“, „Apie lietuvių asmens vardus“. Tačiau jis buvo ne tik mokslininkas, bet ir kalbininkas praktikas daug nusipelnęs mūsų kalbos kultūros kėlimo srityje. Jo mokslinis palikimas metų bėgyje ne tik neprarado savo vertės, bet tapo, galima sakyti, kertiniu lituanistikos pagrindu. Kazimieras Būga paliko tokį milžinišką mokslo lobį, kad juo ligi šiol naudojasi daugelis pasaulio kalbininkų.

Sunkios gyvenimo sąlygos, įtemptas mokslinis darbas pakirto K. Būgos sveikatą. Jis susirgo ir mirė Karaliaučiuje, 1924 m. gruodžio mėn. 1 d. išgyvenęs vos 45 m. amžiaus, nepalikęs pasiruošusių, galinčių tęsti jo mokslinį darbą lietuvių kalbininkų. Dabar Lietuvoje leidžiamas didysis Lietuvių kalbos žodynas yra Kazimiero Būgos nepaprasto pasiaukojimo vaisius, nes jo pagrinde guli tos apie 600000 pageltusių Būgos žodžių kortelių. Jo darbštumas jau yra tapęs legenda.

   Šaltinis: http://www.sartai.info.lt/

Kazimieras Jaunius jaunystėje.

Kazimiero Jauniaus garbei, jo vardu pavadinta Kvėdarnos gimnazija.

Kazimieras Jaunius - lietuvių kalbos puoselėtojas.

   Kultūrą kuria visuomenė, todėl  pasaulyje nerasime nė vienos tautos, kuri neturėtų savo kalbos. Deja, mūsų gimtajam žodžiui ne kartą buvo kilusi grėsmė išnykti. Štai  XIX a. antroje pusėje lietuvių kalba ir lietuvybė kentėjo nuo Rusijos imperijos despotijos. Rusifikacija ypač skaudžiai smogė įvedus lietuvių spaudos draudimą lotyniškomis raidėmis. Tačiau kovinga ir patriotiška lietuvių tauta įvairiais būdais priešinosi carizmui. Prie lietuvių spaudos ir kalbos išsaugojimo daug prisidėjo mano kraštietis Kazimieras Jaunius:  visa širdimi mylėdamas Lietuvą, savo šviesiu protu numatė savotišką kovos su Rusijos imperija būdą – atgaivinti ir išsaugoti kitataučių niekinamą lietuvių kalbą. Jo darbai skirti išsaugoti ir puoselėti gimtąją kalbą tebeminimi iki šiol. Juk kalbininkas daug nusipelnė lietuvių kalbai, ypač dialektologijai, susistemindamas lietuvių kalbos tarmes. Jis parengė Raseinių, Panevėžio, Šiaulių, Kauno, Zarasų, Ukmergės tarmių aprašus, parašė straipsnį ,,Lietuvių kalbos priegaidės‘‘. Savo darbuose kalbininkas suklasifikavo lietuvių kalbos tarmes, suformulavo esminius kriterijus, pagal kuriuos viena tarmė skiriasi nuo kitos. Be to, Kazimieras Jaunius parašė ,,Lietuvių kalbos gramatiką‘‘, kurioje yra ne tik duomenų apie tarmes, tačiau yra aprašyti jo sukurti gramatikos terminai. Tiesa, kalbininko sukurtos sąvokos nebuvo originalios, dauguma jų verstos iš lotynų kalbos ir ne visos prigijo lietuvių kalboje. Tačiau terminai priegaidė, veiksmažodis, asmuo, linksnis, kamienas, priešdėlis, prieveiksmis  vartojami iki šiol. Be lietuvių kalbos gramatikos kūrimo ir tarmių nagrinėjimo, Jaunius domėjosi lietuvių kalbos ryšiais su kitomis indoeuropiečių kalbomis. Jo lingvistinių interesų platumą rodo ir jo rankraštinis palikimas. Mano kraštietis buvo vienas pirmųjų mūsų kalbininkų, bandžiusių tyrinėti baltų ir Pabaltijo finų kalbų santykius. Yra išlikę kai kurie kalbininko kalbotyros darbai: lietuvių-estų kalbų etimologinis žodynėlis, lietuvių-suomių kalbų etimologinis žodynėlis ir baltiškos kilmės suomių kalbos skolinių žodynėlis. Taigi, Kazimiero Jauniaus nuveikti darbai lietuvių kalbai yra nenuginčijamai svarbūs ir be jų, galbūt, šiandien neturėtumėme savo kalbos, todėl drąsiai galime teigti, kad ši asmenybė yra labai svarbi Lietuvos kultūrai.

Aleksandras Stulginskis.

Aleksandras Stulginskis - Lietuvos kultūros puoselėtojas!

          Per I Pasaulinį karą, Vokietija, užėmusi Lietuvą, siekė įsiviešpatauti Baltijoje, atkirsti Rusiją nuo Baltijos jūros ir Lietuvą išnaudoti kaip žemės ūkio produktų gamybos šaltinį. Šitaip pavergėjų išnaudota Lietuva tapo nualinta ir silpna valstybė. Atgaivinti Lietuvą ir jos ekonomiką buvo patikėta per Vilniaus konferenciją išrinktai Lietuvos Tarybai, kuriai buvo iškeltas svarbiausias uždavinys – atkurti Lietuvos valstybę. Į Tarybą XX a. pradžioje buvo išrinktas, o vėliau šios valdybos pirmininku tapęs, mano krašto žmogus Aleksandras Stulginskis. Jis jau per Pirmąjį pasaulinį karą pradėjo aktyviai dalyvauti lietuvių visuomeninėje veikloje: organizavo Pedagogikos kursus mokytojams rengti, pirmininkavo švietimo draugijai „Rytas“. Tarybos nario kelias atgaivinant Lietuvos politiką prasidėjo kartu su savo bendraminčiais sukūrus Lietuvos krikščionių demokratų partiją. Jis drauge su kitais Tarybos nariais pasirašė labai svarbų 1918 metų Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, taip pat rūpinosi demokratijos idėjų įgyvendinimu, lietuviškos policijos ir kariuomenės organizavimu. Steigiamajam Seimui priėmus Laikinąją Lietuvos valstybės konstituciją, kuri numatė, kad Steigiamojo Seimo pirmininkas eina ir valstybės Prezidento pareigas,  Aleksandras Stulginskis tapo pirmuoju konstituciniu Lietuvos Respublikos prezidentu. Jau tada jis stengėsi atgimstančią Lietuvą įtraukti į Vakarų valstybių gretas. Aleksandro Stulginskio valdymo laikotarpiu buvo nuveikta daug reikšmingų darbų Lietuvai bei įdiegta daug naujovių atgimstančioje valstybėje. Įvestas naujas piniginis vienetas – litas, kuris per trumpą laiką pelnė vidaus rinkos pripažinimą ir užsienio partnerių pasitikėjimą, įkurtas Lietuvos universitetas. Taip pat išleisti pagrindiniai Lietuvos Respublikos įstatymai, įvesta žemės ūkio reforma, kuria siekta visiškai panaikinti baudžiavos liekanas ir įtvirtinti kapitalistinius santykius,  atgautas labai reikšmingas Lietuvos ekonomikai Klaipėdos kraštas, be kurio šiomis dienomis mūsų valstybės ekonomika būtų silpna. Be visų šių nuveiktų darbų dabartinė Lietuva būtų ne tokia, kokią turime dabar. Vadinasi, Aleksandras Stulginskis yra tikras patriotas ir Lietuvos kultūros puoselėtojas, nes jei ne jo didūs darbai tėvynei, galbūt šiandien neturėtumėme nepriklausomos savo valstybės.