Dionizo Poškos baublys.

 D.Poškos baublys yra Šilalės rajone, Bijotų kaime, ant kalvos, kur senovėje buvo Barzdžių dvaras. Muziejų tūkstantmečio ąžuolo  kamiene  įrengė rašytojas, istorikas Dionizas Poška (1765–1830).  Apylinkėse augo daug ąžuolų. Vieną jų, jau džiūstantį,  1812 m. rašytojas Dionizas Poška valstiečiams liepė nukirsti – tai buvo bene 1000 metų ąžuolas (12,5 m apimties). Vyrai darbavosi visą dieną. Po to medis supjaustytas į tris dalis. Storiausios nuopjovos vidų, kad būtų lengviau tempti, išskaptavo ir nuritino D. Poškos dvarelio link. Atsiritinęs į savo kiemą, rašytojas įsirengė altaną. Uždėjęs šiaudinį stogą, iškirtęs langus, įstatęs duris jis ąžuolo kamiene įsirengė kambarėlį, kurį pavadino Baubliu. Antrąją kamieno atpjovą D.Poška dovanojęs vyskupui  Giedraičiui, tačiau tolimesnis šitos altanos likimas nežinomas. Iš trečiosios dalies išpjovė dvi trijų colių storio lentas, kurių vieną pasiūlęs Vilniaus universitetui, o jei šis atsisakytų, tai atiduotų Kražių gimnazijai. Iš kitos manęs pasidirbti stalą. Žmonės ąžuolą Baubliu vadino todėl, kad vėjas jo giliose drevėse baubte baubdavo.

 

Pats rašytojas Baublio vardą siejo su senovės lietuvių medaus dievaičiu Bubilu.  Baublyje D. Poška dirbo ir ilsėjosi. Čia jis sudėjo archeologinius radinius, istorinę ir etnografinę medžiagą, senovės dievų atvaizdus, įžymių žmonių portretus ir daugiau kaip 200 knygų bibliotekėlę. Rašytojas įkūrė pirmąjį lietuvių kraštotyros muziejų.  Vėliau šalia didžiojo Baublio, ant Pelos  upelio kranto vingio pastatytas dar vienas baublys,  mažesnis jo „brolis“. Apie  šį baublį  žmonės pasakoja įvairiai: vieni sako jį buvus atpjautą nuo to paties kamieno, kaip ir pirmasis, kiti – kad nuo kito ąžuolo, augusio iš to paties kelmo.

1930 m. šalia įkurta mokykla, Baubliams buvo pastatytos laikinos pašiūrės, supilti atminimo kalneliai (pažymint D. Poškos ir Vytauto mirties metines). Sovietmečiu tapo memorialiniu ansambliu. 1971 m.  Baubliai konservuoti, uždėti stikliniai ir metaliniai gaubtai.
Baubliai – senovės lietuvių kultūros paminklas, neturintis analogo, gyvai menantis rašytoją D. Pošką ir Lietuvos praeitį.
Šalia didžiųjų Baublių gyventojai vėliau yra padarę ir du mažus.

                                                                               Šaltinis: www.turistopasaulis.lt

Kazimieras Būga.

Kazimiero Jauniaus pagalbininko biografija.

1879 m. lapkričio 6 dieną valstiečių šeimoje, Pažiegės k., netoli Dusetų gimė būsimasis kalbininkas Kazimieras Būga.

Sulaukęs devynerių metų, tėvo leidžiamas slapta mokytis pas „daraktorius”, nes lietuviams skaityti ir rašyti lietuvių kalba tada caro valdžios buvo griežčiausiai draudžiama. 1890 – 1891 m. lankė Dusetų valsčiaus mokyklą, kitą žiemą tęsė mokslą Zarasuose. Po to tėvai nuvežė jį į Peterburgą. Ten baigęs keturias klases, vykdydamas tėvų valią, Kazimieras stojo į kunigų seminariją, bet po metų iš jos pasitraukė, todėl neteko iš namų paramos ir nuo 1898 m. rudens pradėjo savarankišką gyvenimą.

Gavęs brandos atestatą, 1905 m. K. Būga įstojo į Peterburgo universitetą, pasiryžęs studijuoti kalbotyrą.

1912 m. K. Būga baigė Peterburgo universitetą ir liko ruoštis profesūrai. 1916 m. išvyko į Permę, dirbo lyginamosios kalbotyros katedroje, vėliau kartu su perkeltu universitetu pateko į Tomską, iš kur 1920 m. grįžo į Lietuvą.

Kaune K. Būgai buvo pavesta organizuoti didelio lietuvių kalbos žodyno leidimą. Daug pasiaukojimo, sveikatos, laiko pareikalavo kalbinės medžiagos kaupimas, tvarkymas. Nuo 4 pūdų, atsivežtų į Lietuvą, per tris metus daugiau kaip 600000 kortelių svoris išaugo iki 17 pūdų. 1924 metais pasirodo pirmasis K. Būgos „Lietuvių kalbos žodyno” sąsiuvinis. Antrasis žodyno sąsiuvinis pasirodė jau po K. Būgos mirties.

Prof. K. Būga yra paskelbęs daug reikšmingų mokslo veikalų Lietuvoje ir už jos ribų. Iš lietuvių kalba išspausdintų darbų svarbiausiais laikytina „Kalba ir senovė“, „Apie lietuvių asmens vardus“. Tačiau jis buvo ne tik mokslininkas, bet ir kalbininkas praktikas daug nusipelnęs mūsų kalbos kultūros kėlimo srityje. Jo mokslinis palikimas metų bėgyje ne tik neprarado savo vertės, bet tapo, galima sakyti, kertiniu lituanistikos pagrindu. Kazimieras Būga paliko tokį milžinišką mokslo lobį, kad juo ligi šiol naudojasi daugelis pasaulio kalbininkų.

Sunkios gyvenimo sąlygos, įtemptas mokslinis darbas pakirto K. Būgos sveikatą. Jis susirgo ir mirė Karaliaučiuje, 1924 m. gruodžio mėn. 1 d. išgyvenęs vos 45 m. amžiaus, nepalikęs pasiruošusių, galinčių tęsti jo mokslinį darbą lietuvių kalbininkų. Dabar Lietuvoje leidžiamas didysis Lietuvių kalbos žodynas yra Kazimiero Būgos nepaprasto pasiaukojimo vaisius, nes jo pagrinde guli tos apie 600000 pageltusių Būgos žodžių kortelių. Jo darbštumas jau yra tapęs legenda.

   Šaltinis: http://www.sartai.info.lt/

Kazimieras Jaunius jaunystėje.

Kazimiero Jauniaus garbei, jo vardu pavadinta Kvėdarnos gimnazija.

Kazimieras Jaunius - lietuvių kalbos puoselėtojas.

   Kultūrą kuria visuomenė, todėl  pasaulyje nerasime nė vienos tautos, kuri neturėtų savo kalbos. Deja, mūsų gimtajam žodžiui ne kartą buvo kilusi grėsmė išnykti. Štai  XIX a. antroje pusėje lietuvių kalba ir lietuvybė kentėjo nuo Rusijos imperijos despotijos. Rusifikacija ypač skaudžiai smogė įvedus lietuvių spaudos draudimą lotyniškomis raidėmis. Tačiau kovinga ir patriotiška lietuvių tauta įvairiais būdais priešinosi carizmui. Prie lietuvių spaudos ir kalbos išsaugojimo daug prisidėjo mano kraštietis Kazimieras Jaunius:  visa širdimi mylėdamas Lietuvą, savo šviesiu protu numatė savotišką kovos su Rusijos imperija būdą – atgaivinti ir išsaugoti kitataučių niekinamą lietuvių kalbą. Jo darbai skirti išsaugoti ir puoselėti gimtąją kalbą tebeminimi iki šiol. Juk kalbininkas daug nusipelnė lietuvių kalbai, ypač dialektologijai, susistemindamas lietuvių kalbos tarmes. Jis parengė Raseinių, Panevėžio, Šiaulių, Kauno, Zarasų, Ukmergės tarmių aprašus, parašė straipsnį ,,Lietuvių kalbos priegaidės‘‘. Savo darbuose kalbininkas suklasifikavo lietuvių kalbos tarmes, suformulavo esminius kriterijus, pagal kuriuos viena tarmė skiriasi nuo kitos. Be to, Kazimieras Jaunius parašė ,,Lietuvių kalbos gramatiką‘‘, kurioje yra ne tik duomenų apie tarmes, tačiau yra aprašyti jo sukurti gramatikos terminai. Tiesa, kalbininko sukurtos sąvokos nebuvo originalios, dauguma jų verstos iš lotynų kalbos ir ne visos prigijo lietuvių kalboje. Tačiau terminai priegaidė, veiksmažodis, asmuo, linksnis, kamienas, priešdėlis, prieveiksmis  vartojami iki šiol. Be lietuvių kalbos gramatikos kūrimo ir tarmių nagrinėjimo, Jaunius domėjosi lietuvių kalbos ryšiais su kitomis indoeuropiečių kalbomis. Jo lingvistinių interesų platumą rodo ir jo rankraštinis palikimas. Mano kraštietis buvo vienas pirmųjų mūsų kalbininkų, bandžiusių tyrinėti baltų ir Pabaltijo finų kalbų santykius. Yra išlikę kai kurie kalbininko kalbotyros darbai: lietuvių-estų kalbų etimologinis žodynėlis, lietuvių-suomių kalbų etimologinis žodynėlis ir baltiškos kilmės suomių kalbos skolinių žodynėlis. Taigi, Kazimiero Jauniaus nuveikti darbai lietuvių kalbai yra nenuginčijamai svarbūs ir be jų, galbūt, šiandien neturėtumėme savo kalbos, todėl drąsiai galime teigti, kad ši asmenybė yra labai svarbi Lietuvos kultūrai.

Aleksandras Stulginskis.